Įkraunama...
Įkraunama...

Aš esu SAV - suaugęs alkoholiko vaikas

QUOTE(rosa86 @ 2008 04 07, 20:54)
Jau penki metai po mokyklos baigimo stengiuosi kapanotis. Sekasi gana neblogai, bet bunadu dienu.Praeities patirtis manes nepalieka. Labai sunku, o gal ir neimanoma pamirsti to ka patyrei. O sunkiausia yra pradeti gyventi savo gyvenima, kai net neturi normalios seimos modelio.Nezinau kaip kitos, bet as iki siol nepasitikiu nei savimi, nei zmonemis.

Labai pazistamas jausmas. Bega metai, o as vis dar nesijauciu issikapanojusi. Nesijauciu pasiruosi sukurti seima i kuria neatsinesciau savo seimoje sukaupto emocinio "bagazo". Su laiku prisiminimai bles, bet reakcijos i tai, kas atsitinka gyvenime liks tokios pacios - as vis dar jauciuosi kalta del visu pasaulio nelaimiu. Pabaigiau mokslus, turiu gera darba, draugus. Bet yra kertele, kuria negaliu dalintis - to pragaro nepraejes zmogus sunkiai gali suprasti kas ir kaip.
QUOTE(Lori @ 2008 05 09, 12:00)
As esu SAV. Tu paminejai kol kas neturi seimos. Bet, neissprendus, nesuvokus savo asmenybes problemu, ja sukurti yra labai sunku. Salia esantiems zmonems labai sunku istverti...
Jau eile metu negyvenu su tevais, pagaliau sutikau vyra, kuri pamilau, kuris norejo buti su manimi visa gyvenima, kuris irgi ieskojo meiles kaip as ..tik... Jis manes tokios neatlaike, uzkoriau ant jo visas savo problemas, nepasitikejima, nepilnavertiskuma, pasidariau nuo jo priklausoma, paranojiskai reikalaudavau sau demesio, idiotiskose situacijose... ir kas svarbiausia NETIKEJAU juo. Atrode, kad bet ka jis sako - netiesa. "Tu grazi - meluoja, as tave myliu - meluoja, Tu man reikalinga - meluoja.... " Atgal jam mesdavau tas pacias milijonines frazes tau manes nereikia, nemyli, ir bla bla... nuolatinis kontroliavimas...  schmoll.gif
Pasiekiau savo elgesiu tuo, kad visi jo jausmai isbleso. Atsalo, neliko nei emocinio, nei fizinio rysio, pasidare labai piktas.
O mes turim dukryte kuria labai abu mylim. Ir zinau, kad galejau tikrai tureti normalia seima. Buti laiminga. Buti mylima. Tik viska pati sugrioviau savo elgesiu.  verysad.gif Kazkoks uzprogramuotas destruktyvumas.
Zinau viena - butinai reikalinga specialisto pagalba.

As neturiu vaiku. Bet su vyrais atsiradusiais mano gyvenime elgiuosi labai panasiai. Ir istorijos finalas buna toks pat. Paskutini issiskyrima isgyvenu labai skaudziai, bet bandau save itikinti, kad tai i gera - jeigu as dar nepasveikau, negaliu uzkrauti savo skausmo kitam zmogui salia. Specialistai nera panaceja. Su jais turejau pakankamai daug reikalu. Pora pasitaike tikrai geri.
QUOTE(Svajone35 @ 2008 05 10, 20:12)
SAV zmoniu didziausia problema ta, kad jie nemoka dziaugtis gyvenimu ir nuolat yra isitempe, normalus gyvenimas jiems atrodo nenormalus ir jie nesamoningai isprovokuoja itampa savo gyvenime, nes tik taip moka gyventi, nuolat rupintis kazkuo kitu, bet ne savimi. Is tikruju reikia gyventi savo gyvenima, o ne tevu ir suejus pilnametystei atsiskirti nuo tevu, nes tevams nepadesi, jie pasirinko savo kelia, o SAV turi rinktis savo gyvenimo kelia, kad ir koks sunkus jis butu.

Pries metus lioviausi rupintis tevais ir ju problemomis. Po poros menesiu susiradau gerokai rimtesniu problemu turincia mergina - turbut poreikis rupintis jau iauges i krauja. Zinau, kad negalesiu palikti ja viena. Zinau, kad manes tyliai nekencia, nes nors esame bendraamzes, as sveika, o ji serga. Jei galeciau, susikeisciau vietomis - nes tikrai nemyliu gyvenimo taip stipriai ir tikrai nekovociau su tokiu atkaklumu kaip ji, kad isgyvenciau dar viena diena.
QUOTE(Maidenana @ 2008 05 15, 16:20)
grynai mano draugo zodziai apie mane. vienas prie vieno.
as neigiau, nesupratau kodel jis man taip sako..
o skaitau ir praktiskai zliumbiu nuo tiesos atradimo... esu grynas SAV..
nu ka gi, gerai tas, kad ishsiaiskinau kame mano bedos ir nenoras tureti savo seima.. nei modeli turiu, nei santykiu moku statyti...

as ilgai nesupratau, kodel esu kitokia nei visi. Kol nepakliuvo i rankas amerikieciu autoriaus knyga apie SAV. Padariau kvailiausia dalyka, koki tik galejau padaryti - daviau ja perskaityti paciam brangiausiam zmogui gyvenime tuo metu. Ir aisku, jis is mano gyvenimo dingo viesulo greiciu. Nepykau ir nekaltinau, tik geriau pradejau suprasti savo poelgius ir elgesio motyvus. Verkiau skaitydama ta knyga. Verkiau likusi viena. Bet dabar zinau, kad jis buvo teisus nusprendes netureti nieko bendro su mano vidiniu problemu nasta. Sunkiausia buvo pradzioje, kai viskas atrode nebepakeliama ir nebenorejau gyventi. Kai atsiranda aiskumas kas ir kaip, labai palengveja.
QUOTE(Svajone35 @ 2008 05 18, 12:51)
Noreciau paklausti SAV, koks jusu santykis su alkocholiu ir kaip reaguojate, kai tarkim jusu vyras isgeria.

Reaguodavau skausmingai, daug metu visiskai negeriau pati. Tik, kai isitikinau, kad aplinkiniai laiko nenormalia, pradejau ivairiomis progomis isgerti taure vyno ar taurele stipresnio gerimo. I gerima ziuriu neigiamai. Pati negaleciau prisigerti uz jokius pinigus, taciau kiti gerti gali.
QUOTE(san francisko @ 2008 08 01, 20:12)
sveikos...  apsiverkiau skaitydama jusu istorijas... viska teko paciai patirti.. baime, drebejima, nuolatinius zeminimus, nesaugumo jausma lydinti nuo pacios vaikystes... budavo, po mokyklos bijai namo grizti - nezinai kas sikart uzklius - ne taip sedi, ne taip ziuri, ne taip kvepuoji... ir keisciausia, alkoholio nebuvo visai. bet viso kito - sociai - izeidinejimu, smurto, mustyniu, luztanciu daiktu, melyniu po akimis.... verkimo per nakti....
nezinau kaip is to issivaduoti.. sublimuoju viska darbu ir karjera... bet jauciuosi.. potraumine asmenybe... nemoku palaikyti normaliu rysiu.. tam neuztenka NORETI ar NUSITEIKTI - ta reikia MOKETI, kaip kad mokama vaziuoti dviraciu.. belieka laukti zmogaus, kuris sutiks ir pamils mane su visom traumom (???)
kitas dalykas, kuris labai baisus - begimas nuo seimos.. kasdien, kas savaite esi priverstas atstumti savo tevus. tevus kurie suteike tau gyvybe ir sugriove tau gyvenima.. begi nuo ju, kad isvengtum skausmo.. bet kaskart jautiesi, lyg juos - simboliskai - nuzudytum... tai bjaurus jausmas..
blyn.. matau cia diskusija jau keliu menesiu senumo...
tikiuosi ja atgaivinti... taip butu gerai.. jaustis "ne vienai"

as turejau visa sita, plius gerima. Ismokau paslepti nemigos ratilus paakiuose, paranojiskai nepasitiketi zmonemis, nes negalejau tiketi man artimiausiais zmonemis - seima.
Vos pradejus dirbti, seima pareikalavo savo dalies. Nors tuo metu gyvenau ir mokiausi kitame mieste. Siuo metu ismokau apsiriboti smulkmenomis lauktuvems. Na nevirsijanciomis 100 Lt. Nebeapmoku tukstantiniu skolu uz telefona ar komunalines pamaciusi asaras. Kai pagalvoju, darosi pikta, kad maniskiai paeme taip taupytas stipendijas uz pirmus dvejus metus universitete skoloms padengti ir net aciu nepasake. O man teko likti dirbti Lietuvoje, nes be tu santaupu nei i JAV, nei i Britanija nebeturejau uz ka isvaziuoti per vasara padirbeti. Nebereaguoju i kaskart susitikus issakomus priekaistus, jog esu amzinai skolinga ir nedekinga.
Lankau retai, nors labai myliu ir pasiilgstu - matyt savo kraujo sauksmas vis tiek stiprus.
Atsakyti
QUOTE(Svajone35 @ 2008 05 18, 11:51)
Noreciau paklausti SAV, koks jusu santykis su alkocholiu ir kaip reaguojate, kai tarkim jusu vyras isgeria.


Aš specialiai rinkausi vyrą abstinentą ir pati negeriu, stengiuosi nedalyvauti susiėjimuose, kur galimas kažkieno nusigėrimas, kartais išgeriu taurę vyno draugių ratelyje labai didelėm progom, bet esu prieš bereikalingą alkoholio vartojimą. Manau, kad skirtumo nebūtų, jeigu visos kartu išgertume sulčių.

Girtų žmonių bijau. Ta prasme ne lengvai išgėrusių, o jau svirduliuojančių, nes nežinau, ko galima iš jų tikėtis.

Kompleksų turiu, bet stengiuosi išsilaižyti žaizdas ir pamiršti. Mokausi naujų elgesio ir mąstymo modelių vyro giminėje.

Autorė minėjo, kad vis galvoja, kaip padėti mamai. Mama privalo padėti sau ir tavęs ji nturėtų labai dominti. Tu tik galėtum padėti, jeigu ji pradėtų realiai kažką daryti išsivadavimo link. O aš va turiu 6 metų sesę ir karts nuo karto užgraužia sąžinė, kad ji ten pragare gyvena, o aš toli ir savimi rūpinuosi.
Papildyta:
QUOTE(san francisko @ 2008 08 01, 19:12)
belieka laukti zmogaus, kuris sutiks ir pamils mane su visom traumom (???)


Tikėk, kad esi to verta, ir atsiras wub.gif
Papildyta:
QUOTE(toxkristux @ 2008 08 02, 14:37)
Lankau retai, nors labai myliu ir pasiilgstu - matyt savo kraujo sauksmas vis tiek stiprus.


O aš visai nepasiilgstu schmoll.gif Nebūtų sesės, nutrukčiau visus ryšius.
Atsakyti
Mano tėvas alkoholikas. Didžiausia mano problema kaip išeiti iš šitų namų. Tiesiog mes turim viską. Daug nekilnojamojo turto, pinigų niekada netrūksta niekam, trūksta ramybės. Trūksta normalaus bendravimo. Manęs tėvas kitaip nei kale niekad nevadina. Man sekasi gerai, nėra problemų karjeroje moksle etc, bet.. Kompeksų turiu tikrai daug ir... Mano sveikata kasdien vis labiau genda nuo tokio gyvenimo būdo kai niekada negaliu pailsėt namuose.. Pastoviai jaučiu tik neapykantą. Aš šituose namuose neesu reikalinga niekam ko gero. Motina myli tėvą, jiems viskas normaliai, jei nieko nenori keist. Ir... Vienintelė problema kad kol kas negaliu palikt namų.
Atsakyti
QUOTE
Žinok, kasdien girdint kalbas, kad esi nevykėlė, su laiku gali imti manyti, kad ir iš tikro tokia esi. Daugumos mūsų manau patirtis rodo, kad kuo greičiau nutraukti kontaktus su  paniekos šaltiniu būtų geriausia ir sveikiausia tau...
Tvirtybės!  Jeigu ką, rašyk čia, palaikymo komanda atsiras wink.gif 4u.gif


drinks_cheers.gif Aš patikėjau ir labai sunku tuo nebetikėt schmoll.gif Bet dabar manęs niekas nebeniekina ir nekaltina nebūtais dalykais, tai bandau atsistatyt pasitikėjimą savimi.
Atsakyti
aciu visoms.. Aciu ToxKristux.. Aciu Sufi...
to Delfanija - taip, suprantu kaip sunku iseiti is turtingu namu.. siuo atveju turtas anaiptol ne privalumas, o didele didele kliutis.. pririsa ir stabdo ziauriai.. kaip iseit is tevu tau duoto atskirto buto, kai esi tik 21 m studente..? kur iseit...? i bendrabuti su ziurkem? o gal eit i Maxima kasininke dirbt ir nuomotis kambareli..?
Delfanija, parasysiu tau grizusi is atostogu...
Knygos - Lewis Judith Herman "Trauma ir isgijimas" - superine
T.Guernard "Stipriau uz neapyklanta" - dar neskaiciau...

aciu visoms, kad esat, kad issipasakojat....
tai suteikia visam skausmui kitokia prasme....

Atsakyti
Sveikos, net šiurpas nukrėtė paskaičius aš gi irgi SAV, bet jau senai tas užsimiršo, tėvai ačiū dievui išsiskyrė o mum su mama daug laiko reikėjo atsitiest, praėjo jau apie 10 metų mama tik dabar jau galiu drasiai sakyt atsigavo ir susitvarkė savo mąstymą, kuris buvo prikimštas nepilnavertiškumo jausmo, nepasitikėjimo savimi, baimės ir viso kito..., pas mane paaugliškoj galvelėj tada buvo visko iš nervų daktarės kabineto neišeidavau, visokių ligų turėjau. Šiandien nebejaučiu net jokio pykčio tėčiui, aš jam atleidau, gyvenimas už visą tai atlygino jam su kaupu, gyvena visiškai vienas, nelabai kas su juo bendrauja, ašaroja kiekviena kart kai kalbam telefonu, matomės retokai. aš sukūriau savo šeimą, bet kaip čia kažkas minėjo nepasitikėjimas vyru buvo didžiulis ir aš viską gadinau kaip tik bemokėjau nors tada to nesupratau. na ir ką, gyvenimas mane pamokė, apie ką galvojau per dienas tą ir gavau, santykiai visiškai atšalo ir galiausiai mane paliko tada jau turėjom sūnų. Va tada mano gyvenime ivyko stebuklas kitaip viso šito nepavadinsi, aš pirmas dienas po išsiskyrimo sutikau vieną labai gerą pažystamą ji yra vyresnė ir tiesiog nuostabus žmogus, aš aišku išsipasakojau kas dedas pas mane ji išklausė paguodė ir dar davė vieną knygą paskaityt, sake ka tik persekaitė ir labai pakeitė jos mąstymą nu žodžiu thumbup.gif ta knyga. tai buvo A.Svijasas "Kaip išvalyti savo karmos ąsotį". ir ką jūs manot man viskas atsivėrė kitu kampu, viską supratau kodėl man taip atsitiko, net į tėvų situaciją pažvelgiau kitu kampu, kad ir kaip bebūtų mum mamų gynėjom sunku pripažint, nuo mamų irgi labai daug kas priklauso.
Aš vaikščiojau nušvitus visa dėkojau dievui kad man taip atsitiko ir kad laiku supratau kaip griaunu sau gyvenimą, vyras atvažiuodavo pas vaiką ir nebesuprasdavo kas su manim daros, aš beje jo atsiprašiau už viską, už nepasitikėjimą be pagrindo, už besaikę kontrolę, už nedavimą jam pasirinkimo, laisvės, tada jau skaičiau tas knygas vieną po kitos, kol susiformavo visiškai kitas požiūris į gyvenimą. su vyru susitaikėm po 2mėn. dabar mes pati laimingiausia šeima, turim dar dukrytę biggrin.gif , problemų kaip ir nebebūna, o jei kas ir neaišku esam susitarę kad iš karto kalbames ir aiškinames.
Jūs neįsivaizduojat kaip aš jus suprantu ir kaip norėčiau jum padėt, patikėkit JŪS GALIT tiek su savim padaryt kad net neisivaizduojat viskas priklauso tik nuo jūsų PATIKĖKIT MANIM
Atsakyti
QUOTE(Lori @ 2008 05 09, 10:00)
As esu SAV. Tu paminejai kol kas neturi seimos. Bet, neissprendus, nesuvokus savo asmenybes problemu, ja sukurti yra labai sunku. Salia esantiems zmonems labai sunku istverti...
Jau eile metu negyvenu su tevais, pagaliau sutikau vyra, kuri pamilau, kuris norejo buti su manimi visa gyvenima, kuris irgi ieskojo meiles kaip as ..tik... Jis manes tokios neatlaike, uzkoriau ant jo visas savo problemas, nepasitikejima, nepilnavertiskuma, pasidariau nuo jo priklausoma, paranojiskai reikalaudavau sau demesio, idiotiskose situacijose... ir kas svarbiausia NETIKEJAU juo. Atrode, kad bet ka jis sako - netiesa. "Tu grazi - meluoja, as tave myliu - meluoja, Tu man reikalinga - meluoja.... " Atgal jam mesdavau tas pacias milijonines frazes tau manes nereikia, nemyli, ir bla bla... nuolatinis kontroliavimas...  schmoll.gif


kaip viskas pazistama... tarsi apie mane kalbetum ax.gif ax.gif
iki siol saves nesupratau, nesiejau sito su SAV. O pasirodo va is kur saknys... MAno Amzina Atilsi tevas alkoholikas (beje, mirtis susijusi su alkoholiu), brolis alkoholikas...

Ir dar toms, kurios nedrista eiti i savigalbos grupes.. Butinai nueikite. MAn neteko buti SAV grupeje, bet teko lankyti grupe zmoniu, kuriu artimieji yra narkomanai. Mano ex vyras ir vaiko tevas yra narkomanas. Ilgai kankinomes kartu, bandziau jam padeti, buvau koopriklausoma... bet man tik ta grupe padejo. Ten geriausiai suprato. NE drauges, kurios palaike visaip, bet jos iki tiek negalejo suprasti... Ten issikalbejau, ten sustiprejau, ir susideliojau viska...ir atsiribojau nuo ex, ji palikau. Dabar dziaugiuosi, kad nuejau i savigalbos grupe.

Sitoje temoje radau keleta knygu sia tema, gal dar kas nors ka nors parekomenduosit?..

LAikykites visos ir visi SAV. MEs juk galime su tuo susitvarkyti, ar ne? 4u.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Smilla: 14 rugpjūčio 2008 - 08:39
blink.gif blink.gif blink.gif Net nezinojau apie toki dalyka! Maciau sita tema laikas nuo laiko, bet vis galvojau- nea, cia ne apie mane. Taciau siandien nusprendziau uzskukti ir perskaityti temos autores ideta nuoroda. Net nusciuvau blink.gif Nugis tikrai esu SAV, nors iki siol neigiu viso to buvima... Dabar paaiskeji daugelis dalyku. Tik dabar pradedu ieskoti pozityvaus mastymo, keitimosi, pasitikejimo kitais zmonemis (kai pdaugelis raso, nelabai tikiu savo vyru, viskas ka jis sako, atrodo meluoja, kad bele kada galiu likti viena, kad negalima zmogumi iki galo pasitiketi, nes apgaus, isduos, apvils ir t.t.)...
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo *Rykliukė*: 14 rugpjūčio 2008 - 09:38
QUOTE(Svajone35 @ 2008 05 10, 19:12)
SAV zmoniu didziausia problema ta, kad jie nemoka dziaugtis gyvenimu ir nuolat yra isitempe, normalus gyvenimas jiems atrodo nenormalus ir jie nesamoningai isprovokuoja itampa savo gyvenime, nes tik taip moka gyventi, nuolat rupintis kazkuo kitu, bet ne savimi.

blink.gif Ir vel tiesa... Rupestis, kaip ispresti kitu problemas nustumia uzmarstin apie problemas kurias turiu spresti pati... blush2.gif

QUOTE(Svajone35 @ 2008 05 18, 11:51)
Noreciau paklausti SAV, koks jusu santykis su alkocholiu ir kaip reaguojate, kai tarkim jusu vyras isgeria.

Reaguoju normaliai, jei tai ne kasdienis uzsiemimas. Alaus butelis karta per savaite, man nera baisuma. Bet va nusigerinejimas, prisegerus prisidirbimas, tai man absoliuciai nepriimtina. Atstumia mane prisigere zmones, nors paradoksas- as kazkuom juos matyt traukiu doh.gif Kazkodel net nepazystami girti zmones jaucia pareiga mane uzkalbinti. Gal man ant kaktos parasyta kazkas? mastau.gif
Atsakyti
QUOTE(Svajone35 @ 2008 05 18, 12:51)
Noreciau paklausti SAV, koks jusu santykis su alkocholiu ir kaip reaguojate, kai tarkim jusu vyras isgeria.


Esu alkocholiko dukra. Pirmą vyrą pasirinkau visiškai negeriantį, netgi alaus, ir meilės ten yptingos nejaučiau, svarbu buvo, kad negeria. Deja bėgau nuo vilko, užbėgau ant meškos. Pasirodė babnikas nepataisomas. Dabar jau keli metai gyvenu su kitu, kuris retkarčiais mėgsta atsigerti alaus. Visais klausimais sutariam, problemų didelių neturime, bet, kai tik pamatau alaus butelį jo rankose, man sukila panika. Mano tėvas praktiškai jau nuo vieno alaus butelio pasigerdavo, greičiausiai jau ten pas jį pats kraujas su laipsniais buvo, kad tik tiek tereikėdavo. Užvakar vyras grįžo padauginęs, kolegos išleistuvės į šeimyninį gyvenimą ašventė. Vos pastovėjo ant kojų. Man pasidarė baisu, man girtas žmogus kelia baimę, kaip neprognozuojamas. Nesu patyrus iš jo pusės smurto, bet visvien Išėjau miegoti į kitą kambarį. Antrą naktį jau miegame atskirai. Ir kas keisčiausia nejaučiu jokio pykčio jam, tiesiog jaučiu tokį pasibjaurėjimą, man šlykštu, nenoriu nei aiškintis, nei bartis, nenoriu net žiūrėti į jo pusę. Tai jau antras jo toks žygdarbis šį mėnesį, kitas pasakytų, o kas čia tokio, juk dauguma vyrų taip daro, juk nemuša, pinigus parneša. Nežinau kaip bus toliau, mane persekioja girto tėvo siautėjimo vazdiniai, tas baimės jausmas, kai iš durų atidarymo ir žigsnių supranti kokios būsenos grįžo tėvas ir žinai, kad dabar prasidės "cirkai", noriu tai pamiršti, ištrinti, o tokie dabartinio vyro poelgiai tik ištraukia visą tą mėšlą iš atminties, kuriuos bandau nugrūsti kuo giliau jau daug metų. Va taip ir reaguoju, negaliu ramiai žiūrėti į apgirtusį vyrą, jaučiu begalinį pasišlykštėjimą, jis man jau darosi nepatrauklus kaip vyras. Norėjau nufilmuoti ir parodyti jam kitą dieną, kaip jis šlytynėja, bet kažko rankos nepakilo. Velniop jį verysad.gif

O mano santykis su alkocholiu toks, kad tik būdama 33 metų supratau kaip veikia alkcholis. Iki tol man jis buvo didžiausias blogis, tokia lengva fobija turėjau, dabar jau paragauju ir brendžio, ir balto vyno, tik degtinės negaliu net kvapo pernešti.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo tojama: 14 rugpjūčio 2008 - 10:36
san francisko, tiesiog aš suprantu kad forsuodama išeit iš savo tėvų namų susigadinsiu ateitį, nes tiek mano tiek mano Myliaus mokslai nukentės nes teks dirbt, o netgi dirbant nežinia ar mano studijas sugebėtumėm apmokėt. Aš darau viską kad kuo mažiau laiko būt namuose. Mokslo metais dirbsiu per du darbus ir studijuosiu biggrin.gif

Turiu daug kompleksų ir bendravimo barjerų, kuo toliau tuo uždaresnė tampu. Tėvas daveda mane iki isterijų kad tik sėdžiu kampe, verkiu ir drebu. Nuo tokių nervinių sprogimų pareina sveikata. ir.. labai bijau. Žiauriai bijau ateities, bijau netapt dar nenormalesnė.
Atsakyti
QUOTE(vyssnia @ 2008 08 14, 09:19)


Labai graži istorija wub.gif thumbup.gif
Atsakyti