Huh.. gal del aiskumo idesiu nuoroda:
http://www.sveikaszmogus.lt/index.php?pagr...&subtema=65
Norejau paklausti - kaip jums sekesi po mokyklos baigimo?
Kai jau reikejo pradeti suaugusiuju gyvenima, atsiriboti nuo seimos..
As deja mokykla baigiau su didziuliu kaupu visokiu kompleksu ir nerealiu aukos sindromu. Ir bandau dabar keisti poziuri i labiau optimistiskesni.
Tik turiu pripazinti - kazkaip neisivaizduoju saves ateity linksmos, besijuokiancios, be jokiu kompleksu ir pan. Pagalvoju, kad man neleistu buti linksmai ir gyvybingai mintis galvoje, kad kazkur namuose motina kencia nuo geriancio tevo..
Daugiausia mane kamuoja bendravimo sunkumai - nemoku bendrauti su zmonemis (seimoje maciau visai kitoki bendravimo stiliu - pazeminimas, panieka, issityciojimas), o tas uzsiciklinimas - kad nieko nesugebu, todel net neverta bandyti,- trukdo lipti karjeros link. Vis atrodo, kad nieko nemoku ir nieko gero nesugalvosiu, o juolabiau - nieko nepasiulysiu darbdaviui.
Tai vat galvoju, paklausiu Jusu, gal kuri jau iveikete vaikystes siauba, issigydete zaizdas kurias padare butelis degtines, atsitiesete? Kas padejo?
Ir dar, kokie Jusu santykiai su tevais?
Mano seimoje geria tevas, o motinai issivyste priklausomybe nuo jo - po 24-iu metu ji vis dar tiki, kad jis pasikeis. Jis ja aisku lupa, koneveikia...
o as nezinau ka daryti - nes blaskausi tarp savo gyvenimo - studiju, busimo darbo, laisvalaikio - ir seimos - vis galvoju kaip mamai padeti, kad ji maziau kentetu, kartais budama gimt.miestely - niekur neiseinu prasiblaskyti ir pan., nes lieku mama saugot... bet ji lyg visai pamisus, net klausyt nenori patarimu..
Tai vat.

as manau,kad tu jai nepadesi.ji pati nenori nieko keisti,tu uz ja nepakeisi.todel gyvenk savo gyvenima,kurk savo ateiti-ramia,grazia,sviesia.tavo motina jau pasirinko kaip gyventi.tu uz ja nenugyvensi,neisjausi viso skausmo,nedarysi sprendimu uz ja.geriausia,ka gali padaryti,tai tapti pati laiminga.tavo mamai zinot ir matyt laiminga dukra bus geriausia,ka tu jai gali duoti,kai ji jokios kitos pagalbos neima.

[quote=Dwiola,2008 04 06, 20:59]
Huh.. gal del aiskumo idesiu nuoroda:
http://www.sveikaszmogus.lt/index.php?pagr...&subtema=65
Norejau paklausti - kaip jums sekesi po mokyklos baigimo?
Kai jau reikejo pradeti suaugusiuju gyvenima, atsiriboti nuo seimos..
As deja mokykla baigiau su didziuliu kaupu visokiu kompleksu ir nerealiu aukos sindromu. Ir bandau dabar keisti poziuri i labiau optimistiskesni.
...........

kukuruze7 labai teisingai patare, nors tai sunkoka.. tiesiog po truputi po truputi ir ismoksi dziaugtis gyvenimu.. patarciau tau pasiskaitinet psichologiniu knygu, zurnalu.. man asmeniskai lb patinka zurnalas "Psichologija Tau", ten ivairios temos palieciamos ir tikrai manau rasi, ka nors tokio sau, kas tau pades atsikratyti kompleksu.. ir i gyvenima ziureti optimistiskiau.. daugiau uzsiimk veikla, kurioje bendrautum su zmonemis, galbut sutiksi zmones, kurie tau ikveps optimistiskumo, bet pirmiausiai turi pati to noreti.. kiekvienas mes esame kazkuria dalimi savo likimo kalviai.. tau reikia tiesiog suprasti, kad nuo taves tai nepriklauso.. toks tas gyvenimas.. tad reik bent paciai stengtis, kad jis butu kitoks sekmes tau, laikykis

Yra du keliai: arba kaltini savo šeimą,kad tu esi tokia kompleksuota,kad tau nesiseka ir pan.,arba nusprendi,kad tu taip gyventi,kaip gyveno(-a) tavo tėvai nenori ir pradedi kurti save ir savo aplinką tokius,kokių nori.Taip ,tai yra sunku,bet įmanoma.O dvasinės žaizdos liks ,tik susikūrus savo laimingą gyvenimą,jos ne taip smarkiai skaudės.Svarbiausia,ką tu iš savo šeimos pasiimsi ir kaip tą patirtį panaudosi.
Mano šeimoje alkoholis irgi smarkiai įtakojo visų šeimos narių gyvenimą.Tik nebuvo smurto.Mane gelbėjo tai,kad turėjau brolį ir seserį,mes labai viens kitam padėjom šituos košmarus išgyventi.Tiesa,mamos sveikatą tie bardakai namie visai suėdė.Jos jau nebeturim penkerius metus.Situaciją taiso tai,kad tėvas save prilaiko,bando kurti gyvenimą iš naujo.Tik dabar,būdama virš 30 metų,pradedu jausti,kad turiu tėvą,ko vaikystėj,paauglystėj labai trūko,nes jo gyvenime tuomet buvo tik arba darbas,arba alkoholis.
Stiprybės temos autorei,ir neleisk,kad ši tavo gyvenimo pusė sugriautų tau ateitį ir tavo asmenybę.

Jau penki metai po mokyklos baigimo stengiuosi kapanotis. Sekasi gana neblogai, bet bunadu dienu.Praeities patirtis manes nepalieka. Labai sunku, o gal ir neimanoma pamirsti to ka patyrei. O sunkiausia yra pradeti gyventi savo gyvenima, kai net neturi normalios seimos modelio.Nezinau kaip kitos, bet as iki siol nepasitikiu nei savimi, nei zmonemis.

Reikia tiesiog imti atspirties tašku savo šeimą.Ar nori gyventi taip,kaip tėvai gyvena? Nenori? O kaip norėtum? Nežinai,kaip turi būti normalioj šeimoj? Pažiūrėk į draugų,giminių gyvenimą,jei netinka,perskaityk krūvą knygų,gal ten surasi,kas priimtina.Įsiklausyk,ką sako širdis,ko jai norėtųsi. Bijai savo šeimos įtakos? Atsiribok,kiek įmanoma nuo jos.Skaudu,bet tik taip gali kurti savo,į nieką nepanašų gyvenimo modelį. Pati kažkada laikiau tėvus nuo savo asmeninio gyvenimo kuo toliau. Bėgau iš paskutiniųjų iš jų gyvenimo erdvės,nes kitaip stogai važiuodavo. Gal buvau bloga dukra,bet savo negatyvo porciją gavau pakankamai vaikystėj,paauglystėj.Kai tik leido galimybės,pradėjau dirbti išėjau iš namų nuomotis,nors tuomet nuoma suėsdavo pusę algos.Sau pasakiau- dėl sielos ramybės verta tiek mokėti.Tikrai nesigailiu. Tiesiog tikėjau,kad ateis ir mano laikas ir viskas susitvarkys.
Alergija alkoholiui antros pusės taurelėje išliks visam gyvenimui,bet negalima visko mauti ant vieno kurpalio. Kai pradėjau draugauti su savo antra puse,pirmais mėnesiais dažnai būdavo išgėręs.Man nepatiko ,bet vis save nuteikdavau,kad reikia geriau pažinti žmogų,pažiūrėsiu,kaip bus toliau.Palaipsniui išaiškėjo,kad tai - ne jo įprotis,o tiesiog draugų įtaka.Kai pradėjom gyventi kartu,palaipsniui tas reikalas atpuolė. Tad patarčiau ateityje savo baimių iš anksto nepermesti kitų elgesiui vertinti.Nors atsargumas,aišku,nemaišo.

Mano bedos panašios. Nepasitikėjimas žmonėmis, savęs visiškas savęs nuvertinimas.
Kai darbas siunčia į kursus, pirma mintis - ar aš jau tokia nevykusi? Bendradarbė džaugiasi, kad išmoks naujų dalykų, o aš verkiu, kad netinku šiai įmonei, jog mane nori taisyti. kai prasitariu kolegoms, jie stebisi kaip aš taip keistai reaguoju. Tokia nepilnavertiškumo bajeriai mane žiauriai nervina. Bet viskas nuo to, kad mano šeima - visi alkoholikai - tetis (amžina atilsi), mams ir sesuo. Sesuo daro iš savo gyvenimo cirką. Geria, keičia vyrus...matau, jog jos mažai mergytei irgi bus nelengva. Dar sunkiau man tai matant ir mažai kuo galint padėti.
Aš lankausi pas psichologą jau 2 metai, medituoju. Jaučiu pagerėjimą tik po 3 metų savęs "valymo" ir tas darbas dar toli gražu nepasibaigęs.
Kartais buna žiauriai sunku, bet jaučiu jog tai turi prasmę. Nematau atskaitos gale savęs sveikos ir to nesiekiu, nes to laukiant ir tikintis galima nuo proto nušokti. Bandau save matyti tokia kokia esu. Dievas sukure mane tokia netobula, reiškia taip reikejo.

Sunkiausia,kai šeimoje nėra nė vieno ,į kurį galėtum atsiremti,pasišnekėti apie problemas namie.Ačiū Dievui,neteko atkentėti to vienai.Bet,Atene82,turiu pavyzdžių,kaip žmonės ir iš tokių kaip tavo situacijų išsikapsto. Stiprybės Tau ir stiprių dantų kabintis į gyvenimą.Tavo tėvai- tik varteliai,pro kuriuos tu atėjai į pasaulį, o kaip gyvensi,tik nuo tavęs priklausys.Reikia tikėti,kad iš tėvų gavai tai,kas juose yra geriausio ir negalvoti,kad kažkokie blogi genai paims viršų ir tu nučiuoši gyvenimo pakalnėn.

Lengva pasakyti atsiribok nuo savo seimos,bet gyvenime sunkiai sekasi taip padaryti,bent jau man.As taip pat turiu panasiu nuoskaudu,tevas mano gere,mustyniu nebuvo,bet pakeltas tonas,grasinimai, nuolatine baime buvo mano vaikystes palydovas.Dabar jau turiu savo seima,bet prisiminimai grizta,ypac kai nuvaziuoji aplankyti tevu.

Bandau nupjauti bambagysle. Tik tas sunku, kai vis dar nuo tevu esi priklausoma ir kol kas neturi savo seimos.
Pastaruoju metu, mane apeme kazkoks nerimas, ir pradejau ugalvoti - juk ne visiems gyvenimas pagereja ir palengveja, kai kurie juk taip ir kapanojasi su gyvenimo negandom.
Ir kazkaip pradejau bijoti - o kas, jeigu as veltui viliuosi, kad kada nors bus geriau, lengviau, ramiau?
Zinau, tai egositiska ir pan. Todel tenorejau issikalbet, nes bijau pazistamiems apie tai pasakoti. Taip atrodo, kad nesupras tas, kas to nepergyveno.

Manau, pabandyk įsijungti į kokios nors nevyriausybinės organizacijos veiklą, kur yra daug bendraminčių žmonių, vienijamų bendro tikslo. Pamenu, dar mokykloje buvau psichologinės pagalbos vaikams savanore. Į mūsų būrį savanoriauti atėjo ir viena mergina. Kai savam rate visi pradėjom prisistatinėti (nes buvo naujai įstaojusių žmonių ir vieni kitų nepažinojom), pirmieji jos žodžiai buvo "Mano tėvas yra alkoholikas". Tuo metu man tai buvo šokas, atrodė, kad nėra čia kuom girtis, bet labai greitai ją supratau - ji viešai pripažino, kad tai yra JO problema, ne JOS, nepaisant to, kad ji ir turi gyventi šalia. Šiandien ji augina du mažus vaikučius ir jai visai neblogai sekasi.
Ir Tau linkiu kuo dideliausios sėkmės

Esu suaugęs alkoholikės vaikas Su visomis temoje paminetomis asmenybes, bendravimo, savivertes problemomis susiduriau, mokausi gyventi ir save suvokti is naujo, ir matau sviesa tunelio gale. Man padejo grupine terapija. Tai ilgas, nevienadienis kelias. Bet - verta pabandyti. Mano ziniomis, tokios grupes veikia Vilniuje ir Kaune. Norincioms isbandyti: daugiau informacijos rasite stai sitoje svetaineje http://suaugevaikai.googlepages.com/

Sekmes!!!
Gyvenimas yra grazus

As esu SAV. Tu paminejai kol kas neturi seimos. Bet, neissprendus, nesuvokus savo asmenybes problemu, ja sukurti yra labai sunku. Salia esantiems zmonems labai sunku istverti...
Jau eile metu negyvenu su tevais, pagaliau sutikau vyra, kuri pamilau, kuris norejo buti su manimi visa gyvenima, kuris irgi ieskojo meiles kaip as ..tik... Jis manes tokios neatlaike, uzkoriau ant jo visas savo problemas, nepasitikejima, nepilnavertiskuma, pasidariau nuo jo priklausoma, paranojiskai reikalaudavau sau demesio, idiotiskose situacijose... ir kas svarbiausia NETIKEJAU juo. Atrode, kad bet ka jis sako - netiesa. "Tu grazi - meluoja, as tave myliu - meluoja, Tu man reikalinga - meluoja.... " Atgal jam mesdavau tas pacias milijonines frazes tau manes nereikia, nemyli, ir bla bla... nuolatinis kontroliavimas...
Pasiekiau savo elgesiu tuo, kad visi jo jausmai isbleso. Atsalo, neliko nei emocinio, nei fizinio rysio, pasidare labai piktas.
O mes turim dukryte kuria labai abu mylim. Ir zinau, kad galejau tikrai tureti normalia seima. Buti laiminga. Buti mylima. Tik viska pati sugrioviau savo elgesiu. Kazkoks uzprogramuotas destruktyvumas.
Zinau viena - butinai reikalinga specialisto pagalba.

sveikos

kokia faina tema radau, kazkaip anksciau apie jokius SAV nebuvau girdejus..ir dabar perskaicius straipsius ir SAV puslapi labai daug supratau, kodel ivairiose situacijose elgiuosi ir mastau taip, o ne kitaip...
Anksciau niekada negalvojau, kad tam itakos turejo alkoholikas tevas..taciau jau seniai supratau, kad man kitu problemos daug svarbesnes nei mano, ir visada uzsikraunu sau svetimu problemu, bet visada masciau, kad taip darau todel, kad pabegciau nuo savu problemu ir bedu...
Isvaziuodama i Vilniu labai bijojau palikti mama viena su tevu (nors jos ir nemusdavo,pora kartu yra pastumes, bet turbut tik todel, kad visada kaip cerberis stovedavau tarp ju...) kai isgirsdavau rakinamas duris, pradedavau drebet taip, kad tusinuko rankoj nenulaikydavau...
bet teko isvaziuot, ir pasidare lengviau...aisku buvo baisu, ir dabar dar karts nuo karto susimastau, bet kazkaip tikrai jauciuosi daug geriau gyvendama toli nuo ju...nors mastymui ir apskritai gyvenimo suvokimui tai labai pakenke..

labai susidomejau tuo SAV klubu..o kaip ten patekti?paprasciausiai pasiskambini ir eini?

Dziaugiuosi ir as radusi si puslapi,net lengviau kai zinai,kad ne tu viena tokia,kuriai tiek teko patirti. Juk apie tai, ne su kiekvienu gali pasikalbeti, net geriausios drauges to nesupras.Mano tevas gere,mama buvo ir yra amzina kankine, kuri vis tikejosi ir tebetiki ,kad tevas kada nors liausis gerti.Vaikysteje jo labai bijojau,nors jis nera pakeles rankos,tik grasindavo mamai, bet man uztekdavo tik isgirsti jo balsa ir visa nutirpdavau is baimes.Tai aisku,atsiliepe mano sveikatai,nuolatine baime nepraejo be pedsaku.Savigrauza,nepasitikejimas savimi,kompleksai su visu tuo,kovoju iki siol, net savo seima nemoku dziaugtis,vyra turiu be galo kantru,kuris supranta mane,daznai geriau nutyli,leidzia man issilieti...Bet vistiek, dziaugtis gyvenimu nemoku ir nezinau ar ismoksiu...

o as, kai laiptinei isgirsdavau kazkoki nesuprantama bubnejima, veblenima - jau raitojausi rankoves. ir tada budavo pamirstos visos pamokos, visi reikalai. Lyg tik tuo ir gyvenciau - mamos saugojimu.
o del SAV savipagalbos grupes - tai ten nieko perspeti nereikia - tiesiog isdristi nueiti.
Bet as ir is ten pabegau negalejau persilauzti - vis atrode kad jie manes nepriims, nes dauguma ten pazistami - po 2-3 metus vaiksto, tai ir kompleksavau..
bet galvoju dar karta sugrizti.. (cia apie Kryziaus namus Guceviciaus skvere kalbu)
Papildyta:

Beje, o kur lankeisi? ir kiek mazdaug laiko?

Mes su sese dviese pasikeisdamos namie ilgai gyvenom. Viena studijuoja, kita namie, paskui keitemes, veliau isvaziavau i Vilniu ir galiausiai sesuo patrauke mano pusen. Is tiesu lengviau pasidare. Neramu, bet nurimo siek tiek nervai ir nuolatine baime. Pas mus seimoje mama alkoholike. O tevas turintis asmenybiniu elgesio problemu - toks psichologinis teroristas-despotas, velgi pasireiskiancia del kazkokiu vidiniu nepilnavertiskumo kompleksu, kuriuos irodai tik per agresija silpnesniems, be proto pavydus. Manau, kad mama is baimes, depresijos ir palinko i priklausomybe. Visas gyvenimas namie - baime uz mama, ka padarys neprognozuojamas tevas pamates isgerusia, besielgiancia be nuovokos, skaiciuoji minutes kada jinai turi sugrysti is darbo, kad tik spetu padaryti vakarienes, kol tevas grys... ir t.t. . Nuolatiniai barniai, isslapstyti buteliai, visos zinomos vietos kur, kas ir kada. Namie - istisos nemigo savaites. Uzaugom su klaikiais kompleksais, nemokancios atsipalaiduoti ir dziaugtis gyvenimu.
Maneirgi domintu SAV grupes. Ko gero ryzciausi nueiti.

SAV zmoniu didziausia problema ta, kad jie nemoka dziaugtis gyvenimu ir nuolat yra isitempe, normalus gyvenimas jiems atrodo nenormalus ir jie nesamoningai isprovokuoja itampa savo gyvenime, nes tik taip moka gyventi, nuolat rupintis kazkuo kitu, bet ne savimi. Is tikruju reikia gyventi savo gyvenima, o ne tevu ir suejus pilnametystei atsiskirti nuo tevu, nes tevams nepadesi, jie pasirinko savo kelia, o SAV turi rinktis savo gyvenimo kelia, kad ir koks sunkus jis butu.

Cia ir lankiau. Pirma karta patekau mazdaug pries 2.5 metus ir lankiau labai intensyviai - 2 kartus per savaite - mazdaug pusantru metu. Taip pat - lankiausi pas psichologe, kuri irgi yra Kryziaus namuose. Veliau vis reciau, paskui vel intensyviau, paskui beveik metus nelankiau, o dabar vel grizau.
Radau labai daug nauju zmoniu atejusiu. I grupe priima visus. Bet aisku, kaip kas jauciasi ten pakliuves, daug kas nuo paties zmogaus priklauso.
Daug kas meta po pirmo karto. Taciau grupeje apsilankyti reikia maziausiai 6 kartus - tada tik gali nuspresti tinka ji tau, ar ne. O ilgianiui - susibendrauja visi - ir seniokai, ir naujokai. Tiesiog atrandi tau artimu siela zmoniu, ir su jais po uzsiemimu dar gali pasikalbeti, pasidalinti, kas sunku. Ar kas dziugina.
Bet man asmeniskai - grupe labai labai padejo...
Tiems kas gyvena siuo metu su gerianciais zmonemis - galima lankyti ir kita grupe - AlAnon. Ji irgi veikia Kryziaus namuose tik kitomis dienomis.

tai gal koperuojamės ir einam kartu?

Mane pirma karta i grupe irgi palydejo
Mielai padaryciau ta pati. Ryt tik negalesiu eiti, bet jei isdrisite pradeti - tai reiketu pacioms atkakti i Kryziaus namus, pradzia 18 val. O stai panktadieni, 17.30 - mielai palydeciau Jei turesit noro - parasykit AZ, susitarsim del susitikimo.

Butu puiku. Tik as turiu 3,5 men dukryte. Man reiktu is anksto susiderinti su dukrytes teciu.

Norėčiau ir aš prisijungti
kartais pakalbėdavom su mama, kad tėtis turi problemų (mama dėl to prieš kelis metus norėjo skirti, bet taip ir liko kartu...), bet vydavau visas mintis šalin. Bet perskaičius straipsnį apie SAV apsiblioviau keista, kad reikėjo tiek daug metu pripažinti tiesą... iš vaikystės prisimenu kaip dužo langas, tėtis suduoda mamai, riksmai. Bijodavau miegot, kad tėtis nenužudytu mamos Tiesa, tai buvi nutikę tik tris kartus (taip agresyviai), nes šiaip viskas baigiasi tik ašarom ir kartais pasistumdymu. Po mokyklos išvažiavau į užsienį padirbėti ir vienintelis dalykas dėl kurio dvejojau važiuot ar ne, buvo baimė palikti mamą. Dabar grįžau studijuot, tėtis geria rečiau, bet jei anksčiau grasidavo tik mamai, tai dabar ir aš susilaukiu grasinimu. Ir reaguot pradėjau kitaip - pradedu taip drebėt, kad be raminamųjų negaliu sustoti.
Santykiai su draugu irgi paranojiški... Jaučiuosi tikrai priklausoma nuo jo pavydžiu, reikalauju nuolatinio dėmesio, jei nusiperka alaus pradedu bliaut, kad nenoriu vyro alkoholiko žodžiu, trūksta žodžių

norėčiau su jumis susitikti ir kartu keliauti į SAV tik nžn ar su darbu išeis...
kada žadat susitikt?

Pvz rytoj 17.30 Kryziu namuose vyks eililnis susirinkiimas. As deja negalesiu vaziuoti namo, heh.. raminti tevo. Likimo ironija..
Dar galima antradieniais 18 val. uzsukt.
Galiu pasakyti kad penktadieniais daugiaus susirenka
Papildyta:
dar vat idedu puslapiuka
http://suaugevaikai.googlepages.com/
cia yra tos taisykles, preambules ir pan. kuios yra naudojamos susitikimuose.

Visada galima atsispausdinti ir skaityti..

Na, mano situacija kiek "padoresne", bes is esmes ta pati. Pas mus tik be mushtiniu. Irgi, geria tevas.

Na, o as. As pradejau vengti tevu dar 14 metu. Su "blogieciais" susideti man neleido... kazkas... nezinau, matyt, genai islindo (kaip nekeista, tevas is aristokratu). pinigu nuolat truko, bet ishsikovojau sau teise ir lesas i privacias anglu kalbos pamokas, i vairavimo pazymejima (16 metu) ir i sokiu lankyma. Tevams iki siol as reikalinga ju asmeniniams poreikiams patenkinti, kiek finansinems, tiek ir emocinems (na, zinot, toks klounas, privalantis pas juos atvykineti bet kokia savo laisva diena, apsakoti naujienas, parvezhti visokio skanaus, degtines tuo paciu, be abejo; linksminti juos pokalbiai ar tiesiog sedejimu ant sofos ne maziau kaip 4-5 valandas per 1 iseigine diena). Ishlaikau mociute. Tvarkau visus tevu popierinius reikalus. jau 3 metus draugauju su vaikinu, bet jie iki siol nezino. As turiu tevus, bet as jiems gera, tik jeigu turiu pinigu. Kitu atveju as esu "idiote, kretine, durna, joks vyras su manim nenori tureti reikalu, as visiska nemoksha". Stai tokie tevai.

kompleksu padejo atsikratyti drauges, draugas, psichonomike. pas tevus stengiuosi kuo maziau buti. jie pyksta del to ir parodo savo nepasitenkinima. bet jie jauciasi teius. Bet man jie iki vienos vietos. Dar ju tarpusavio santykiai yra apgailetini. jie gali pradeti rekti 2 valandas vienas ant kito del netinkamai iskeptos mesos... aj, man tai apgailetina visa tai atrodo..

grynai mano draugo zodziai apie mane. vienas prie vieno.
as neigiau, nesupratau kodel jis man taip sako..
o skaitau ir praktiskai zliumbiu nuo tiesos atradimo... esu grynas SAV..
nu ka gi, gerai tas, kad ishsiaiskinau kame mano bedos ir nenoras tureti savo seima.. nei modeli turiu, nei santykiu moku statyti...

as irgi verkiu .... irgi nemoku ... o guli lovytej turtas 3,5men. uz kuria esu atsakinga ir kurios laime priklauso nuo mano mokejimo kurti seimos zidini, puoseleti meile ir santykius. Jos tetis dar kol kas cia ... fiziskai, nebe emociskai ... jei tik galeciau buti normali, dar grazinciau atgal .. nemoku .. bandau bet viskas tik blogyn ...
lengviau pasidare atradus foruma todel, kad maniau, jog esu viena tokia del kazkokiu priezasciu nenormali, nesugebanti, neturinti savyje elementariu kitiems zmonems dalyku, o pasirodo viskam yra priezastys ir atsakymai...

Hmm. na mano situacija panasi - irgi tvarkau ju reikalus. Tik ne visus - nes apie dauguma mama nepasako, o kai pasako - buna per velu (pvz pasiema kredita ar pasirase kokia nors sutarti ir pasirodo neturi is ko susimoketi).
Tik manes ten, namuose niekas nelaukia..
Mama, kai pasakau, kad atvaziuosiu namo - klausia ko man ten vaziuot
atseit nera ka ten daryti ir pan.
gal as jiem nusiodau su savo uzsispyrimu pakeisti juos, ju poziurius i gyvenima,
todel ir nesuzinau apie sekancias mustynes, skandalus ir pan.
nebent per seseri.
Tiesa pasakius man taip norisi isvaziuoti kur nors..
ir nebegrizti,
galutinai uzmirsti jog kazkur gyvena mano tevai, yra sesuo.
Nes visgi kaskart geda susitikti kaimynus - kiek reksmu jie girdejo, kiek mustyniu mate. Kai prisimenu save - kokiose buklese jie mane mate.. Net geda sakyti ka studijuoju, ar net sypsotis, Atrodo neturiu tam visiskos teises..
Tik ar nebus tai egoistiska - imti ir pasiusti velniop juos visus?
juk tai ju gyvenimas..
taciau jeigu kas nors atsitiktu, bijau kad sau neatleisiu.
ar man atrodo, ar as ir vel musu galva i siena nerasdama duru?

Lori,pasistenk nesugriauti santykiu,saugok juos kiek imanoma,jei jauti kad nesutarimu priezastis -tavo nemokejimas adekvaciai reaguoti i situacija, kantrybes stoka,kategoriskumas.Ypac dabar ,kai po gimdymo praejo vos keli menesiai,kai namuose tikras STEBUKLAS,pabandyk susivaldyti,paziureti i vyra,(jei jis tikrai vertas to),kitomis akimis,suprask kad ir jam nelengva salia taves..

Turiu ir aš šitą problemą. Tik mano mama geria
Gal kas žinot ar yra Kaune ir kur renkasi SAV grupė??

Sveikos merginos
noriu palinkėti visoms stiprybės
ir geros rytdienos

manes laukia, kad ishnaudoti..
As nebepakeliau ju elgesio ir ishvaziavau budama 21. grizau 27. per ta laika atvaziuodavau ishlaikyti sesijas. Aukstasis man buvo ne motais, uzhteko aukstesniojo su gana gerais pazymiais. Mano tevu zodziai: "tu mums prizadek, kad del musu, esant musu dideliam norui, igysi aukstaji ishsilavinima". Vien del sio prasymo as nedarysiu nieko.
Manishkiai tik visko bijo... ir mane tempia i savo pelke..
As nenoriu nei vaziuoti pas juos - bet jie reikalauja sau demesio, kad su jais trankiciausi po buta (nes iseiti nera noro), jie vegetuoja ant sopkutes ir yra pykti ant visko, jie isitikine, kad pasaulis sukurtas tik tam, kad juos iskaudinti ir atimti ju pinigus.
Uzhknysa jie mane.
Po apsilankmo pas juos as esu ishsunkta, prislegta. O jei nevaziuoju - linksma, gyva.. Imanoma susikalbeti su manim/..
Papildyta:

Lori... Kad tu zinotum... Del to, kad mane auklejo savo poreikiams patenkinti, net pastojant nelaiku - nesugebejau pasigimdyti... nes "nelaiku", o norejau ziauriai... vel tai buvo kazkieno noras..
Zinok, vakar draugas pasake 'gaila, kad nevaziavom kartu ten ir ten" - zinai ka as jam atsakiau? "baik meluoti, tau be manes gerai"... - ir atsipeikejau. juk gadinu viska savo rankomis. juk turiu tiketi, kad mane myli.. bet kodel netikiu? ir kaip perzengti? jis labai isizeide. tegul ir 10 minuciu truko tas "gincas", bet tai 10 minuciu ishleistu vejams ir priedo dar kiek neigiamu emociju. o juk galejau buti 10 minuciu laiminga, zinodama, kad jam manes truksta... reikia pradeti tiketi, bent jau mylimu zmogum... bet kaip...

Žinot mergainos, siūlau pasiskaityti temą apie konstruktyvų mąstymą. Gal ir ne viskas bus priimtina, bet kai kuriom gal ir padės. Man pvz padeda
sėkmės

Buvau siandien nusprendusi nueiti i ta grupe, kuri renkasi Kryziaus namuose. Bet samoningai tampiau, o kai nuejau buvo jau viskas pasibaige. Kazkaip nedrasu... vis galvojau.. o ka as ten kalbesiu, kas nuo to pasikeis??... ar isvis gali kas pasikeisti?..
Papildyta:


ir tos minutes vis ilgeja ir ilgeja, pasimokyt is klaidu neiseina, kaip kokia apsesta velnio ... blokuoju viska, nepasitikiu nei savim, nei juo visiskai ... tokia klampyne.

Matai, ten kalbeti nera butina... Uztenka kartais pakalusyti - isgirsti, kad ne viena tokia esi. Isgirsti, kaip kiti tvarkosi su analogiskomis problemomis... Ir tada tarsi pradeda kazkas vykti viduje, atliepia... Isdristi kalbeti...
Kai kam net po pusantru metu atrodo, kad niekas jo gyvenime nesikeicia, taciau dar ilgiau palankius grupe - taip jau nekalba.
Ir pati matau, kaip zmones keiciasi - ju elgesys, mastymas, jau nekalbant apie savo asmenine patirti. Zodziu, isdrisk, o po to - prisiversk ateiti i 6 susirinkimus, ir tik tada kazka spresk.

Paskaičiau Jūsų temą, ačiū dievui mano tėvai tikrai šaunus ir su tokiomis problemomis aš nesusidūriau, bet pagalvojau, kad apie Jūsų problemas ir išgyvenimus BŪTINAI reikėtų paskaityti kai kurioms mamoms. Mamoms, kurios vis dejuoja, kad vyras geria ir gera, bet ir toliau abejoja skirtis su geriančiu vyru ar gyventi, gal, net kaip pačios teigia, gyventi, kad vaikas turėtų tėtį

O Jums sekmės

Noreciau paklausti SAV, koks jusu santykis su alkocholiu ir kaip reaguojate, kai tarkim jusu vyras isgeria.

[quote=Dwiola,2008 04 06, 20:59]
Huh.. gal del aiskumo idesiu nuoroda:
[url=http://www.sveikaszmogus.lt/index.php?

net ir iš geriausių šeimų žmonės atsineša krūvą kompleksų, svarbiausia, ka tu nori kažką daryti, ir tai nepasikeis labai greitai,tačiau palaipsniui, irjei tavo tėvų šeima buvo nekokia, dar nereiškia kad būtinai ir tavo tokia bus, tik tu kuri savo gyvenima, tu sprendi kaip bendrauji su aplinkiniais, tyčia eik i tokias vietas kur žmonės bendrauja kitaip ir mokykis iš jų

Visai sutinku. Visada rasi ka apkaltinti. As sau kazkokiu pateisinimu neieskau. Bet is esmes nezinau modeliu, kaip kurti vienus ar kitus dalykus. Ir dar tas menkavertiskumo jausmas. Vienas dalykas, kaip jis buna igytas - tarkim mokykloje, gal veliau del tam tikru situaciju, o mano nuo gimimo kaltas galvon, kad visada esi blogesne uz kitus. Jis pasireiskia nekontroliuojamai.
Is tiesu, tai mano seimoje alkoholizma issauke mamos nepavyke santykiai tu tevu. Tevas visus mus menkino ir kitaip zemino, mama to pasekoje "atsipalaiduodavo", mes drebedavom nulatinej baimej, itampoj - ka tai issauks. Viskas ratu.
Reikia labai daug su savimi dirbti.
Papildyta:

As neturiu jokiu problemu. O mano draugas geria irgi tik labai saikingai. Paranojos del to neturiu.

sveikos... apsiverkiau skaitydama jusu istorijas... viska teko paciai patirti.. baime, drebejima, nuolatinius zeminimus, nesaugumo jausma lydinti nuo pacios vaikystes... budavo, po mokyklos bijai namo grizti - nezinai kas sikart uzklius - ne taip sedi, ne taip ziuri, ne taip kvepuoji... ir keisciausia, alkoholio nebuvo visai. bet viso kito - sociai - izeidinejimu, smurto, mustyniu, luztanciu daiktu, melyniu po akimis.... verkimo per nakti....
nezinau kaip is to issivaduoti.. sublimuoju viska darbu ir karjera... bet jauciuosi.. potraumine asmenybe... nemoku palaikyti normaliu rysiu.. tam neuztenka NORETI ar NUSITEIKTI - ta reikia MOKETI, kaip kad mokama vaziuoti dviraciu.. belieka laukti zmogaus, kuris sutiks ir pamils mane su visom traumom (???)
kitas dalykas, kuris labai baisus - begimas nuo seimos.. kasdien, kas savaite esi priverstas atstumti savo tevus. tevus kurie suteike tau gyvybe ir sugriove tau gyvenima.. begi nuo ju, kad isvengtum skausmo.. bet kaskart jautiesi, lyg juos - simboliskai - nuzudytum... tai bjaurus jausmas..
blyn.. matau cia diskusija jau keliu menesiu senumo...
tikiuosi ja atgaivinti... taip butu gerai.. jaustis "ne vienai"

Labai pazistamas jausmas. Bega metai, o as vis dar nesijauciu issikapanojusi. Nesijauciu pasiruosi sukurti seima i kuria neatsinesciau savo seimoje sukaupto emocinio "bagazo". Su laiku prisiminimai bles, bet reakcijos i tai, kas atsitinka gyvenime liks tokios pacios - as vis dar jauciuosi kalta del visu pasaulio nelaimiu. Pabaigiau mokslus, turiu gera darba, draugus. Bet yra kertele, kuria negaliu dalintis - to pragaro nepraejes zmogus sunkiai gali suprasti kas ir kaip.

As neturiu vaiku. Bet su vyrais atsiradusiais mano gyvenime elgiuosi labai panasiai. Ir istorijos finalas buna toks pat. Paskutini issiskyrima isgyvenu labai skaudziai, bet bandau save itikinti, kad tai i gera - jeigu as dar nepasveikau, negaliu uzkrauti savo skausmo kitam zmogui salia. Specialistai nera panaceja. Su jais turejau pakankamai daug reikalu. Pora pasitaike tikrai geri.

Pries metus lioviausi rupintis tevais ir ju problemomis. Po poros menesiu susiradau gerokai rimtesniu problemu turincia mergina - turbut poreikis rupintis jau iauges i krauja. Zinau, kad negalesiu palikti ja viena. Zinau, kad manes tyliai nekencia, nes nors esame bendraamzes, as sveika, o ji serga. Jei galeciau, susikeisciau vietomis - nes tikrai nemyliu gyvenimo taip stipriai ir tikrai nekovociau su tokiu atkaklumu kaip ji, kad isgyvenciau dar viena diena.

as ilgai nesupratau, kodel esu kitokia nei visi. Kol nepakliuvo i rankas amerikieciu autoriaus knyga apie SAV. Padariau kvailiausia dalyka, koki tik galejau padaryti - daviau ja perskaityti paciam brangiausiam zmogui gyvenime tuo metu. Ir aisku, jis is mano gyvenimo dingo viesulo greiciu. Nepykau ir nekaltinau, tik geriau pradejau suprasti savo poelgius ir elgesio motyvus. Verkiau skaitydama ta knyga. Verkiau likusi viena. Bet dabar zinau, kad jis buvo teisus nusprendes netureti nieko bendro su mano vidiniu problemu nasta. Sunkiausia buvo pradzioje, kai viskas atrode nebepakeliama ir nebenorejau gyventi. Kai atsiranda aiskumas kas ir kaip, labai palengveja.

Reaguodavau skausmingai, daug metu visiskai negeriau pati. Tik, kai isitikinau, kad aplinkiniai laiko nenormalia, pradejau ivairiomis progomis isgerti taure vyno ar taurele stipresnio gerimo. I gerima ziuriu neigiamai. Pati negaleciau prisigerti uz jokius pinigus, taciau kiti gerti gali.

as turejau visa sita, plius gerima. Ismokau paslepti nemigos ratilus paakiuose, paranojiskai nepasitiketi zmonemis, nes negalejau tiketi man artimiausiais zmonemis - seima.
Vos pradejus dirbti, seima pareikalavo savo dalies. Nors tuo metu gyvenau ir mokiausi kitame mieste. Siuo metu ismokau apsiriboti smulkmenomis lauktuvems. Na nevirsijanciomis 100 Lt. Nebeapmoku tukstantiniu skolu uz telefona ar komunalines pamaciusi asaras. Kai pagalvoju, darosi pikta, kad maniskiai paeme taip taupytas stipendijas uz pirmus dvejus metus universitete skoloms padengti ir net aciu nepasake. O man teko likti dirbti Lietuvoje, nes be tu santaupu nei i JAV, nei i Britanija nebeturejau uz ka isvaziuoti per vasara padirbeti. Nebereaguoju i kaskart susitikus issakomus priekaistus, jog esu amzinai skolinga ir nedekinga.
Lankau retai, nors labai myliu ir pasiilgstu - matyt savo kraujo sauksmas vis tiek stiprus.

Aš specialiai rinkausi vyrą abstinentą ir pati negeriu, stengiuosi nedalyvauti susiėjimuose, kur galimas kažkieno nusigėrimas, kartais išgeriu taurę vyno draugių ratelyje labai didelėm progom, bet esu prieš bereikalingą alkoholio vartojimą. Manau, kad skirtumo nebūtų, jeigu visos kartu išgertume sulčių.

Girtų žmonių bijau. Ta prasme ne lengvai išgėrusių, o jau svirduliuojančių, nes nežinau, ko galima iš jų tikėtis.

Kompleksų turiu, bet stengiuosi išsilaižyti žaizdas ir pamiršti. Mokausi naujų elgesio ir mąstymo modelių vyro giminėje.

Autorė minėjo, kad vis galvoja, kaip padėti mamai. Mama privalo padėti sau ir tavęs ji nturėtų labai dominti. Tu tik galėtum padėti, jeigu ji pradėtų realiai kažką daryti išsivadavimo link. O aš va turiu 6 metų sesę ir karts nuo karto užgraužia sąžinė, kad ji ten pragare gyvena, o aš toli ir savimi rūpinuosi.
Papildyta:


Tikėk, kad esi to verta, ir atsiras
Papildyta:


O aš visai nepasiilgstu Nebūtų sesės, nutrukčiau visus ryšius.

Mano tėvas alkoholikas. Didžiausia mano problema kaip išeiti iš šitų namų. Tiesiog mes turim viską. Daug nekilnojamojo turto, pinigų niekada netrūksta niekam, trūksta ramybės. Trūksta normalaus bendravimo. Manęs tėvas kitaip nei kale niekad nevadina. Man sekasi gerai, nėra problemų karjeroje moksle etc, bet.. Kompeksų turiu tikrai daug ir... Mano sveikata kasdien vis labiau genda nuo tokio gyvenimo būdo kai niekada negaliu pailsėt namuose.. Pastoviai jaučiu tik neapykantą. Aš šituose namuose neesu reikalinga niekam ko gero. Motina myli tėvą, jiems viskas normaliai, jei nieko nenori keist. Ir... Vienintelė problema kad kol kas negaliu palikt namų.

vat kaip ir apie mane parašyta. Pastebiu, kad kai ramu gyvenime, vis laukiu kažko blogo. Negaliu be įtampos gyvent, todėl kartais kambariokė yra "įrankis" mano gyvenime - pradedu dėl niekų bambėti. vat tas ir nervina mane, o pasikeisti oi kaip sunku...



o kodėl negali? esi priklausoma finansiškai? o tu vienturtė?
Žinok, kasdien girdint kalbas, kad esi nevykėlė, su laiku gali imti manyti, kad ir iš tikro tokia esi. Daugumos mūsų manau patirtis rodo, kad kuo greičiau nutraukti kontaktus su paniekos šaltiniu būtų geriausia ir sveikiausia tau...
Tvirtybės! Jeigu ką, rašyk čia, palaikymo komanda atsiras

Aš patikėjau ir labai sunku tuo nebetikėt Bet dabar manęs niekas nebeniekina ir nekaltina nebūtais dalykais, tai bandau atsistatyt pasitikėjimą savimi.

Juhuuuu! džiaugiuuos už tave aš tai nuo vieno kraštutiniškumo prie kito.. dabar ketinu apsirūpinti knygom, keičiančiomis mąstymą (arba darančiom įtaką jam) ir dirbti su savimi t.y. mylėti, puoselėti, globoti. Nes niekas to nedarė (arba nemokėjo daryti )
Gal kuri nors jau kokią knygą išbandėt?

aciu visoms.. Aciu ToxKristux.. Aciu Sufi...
to Delfanija - taip, suprantu kaip sunku iseiti is turtingu namu.. siuo atveju turtas anaiptol ne privalumas, o didele didele kliutis.. pririsa ir stabdo ziauriai.. kaip iseit is tevu tau duoto atskirto buto, kai esi tik 21 m studente..? kur iseit...? i bendrabuti su ziurkem? o gal eit i Maxima kasininke dirbt ir nuomotis kambareli..?
Delfanija, parasysiu tau grizusi is atostogu...
Knygos - Lewis Judith Herman "Trauma ir isgijimas" - superine
T.Guernard "Stipriau uz neapyklanta" - dar neskaiciau...

aciu visoms, kad esat, kad issipasakojat....
tai suteikia visam skausmui kitokia prasme....

Sveikos, net šiurpas nukrėtė paskaičius aš gi irgi SAV, bet jau senai tas užsimiršo, tėvai ačiū dievui išsiskyrė o mum su mama daug laiko reikėjo atsitiest, praėjo jau apie 10 metų mama tik dabar jau galiu drasiai sakyt atsigavo ir susitvarkė savo mąstymą, kuris buvo prikimštas nepilnavertiškumo jausmo, nepasitikėjimo savimi, baimės ir viso kito..., pas mane paaugliškoj galvelėj tada buvo visko iš nervų daktarės kabineto neišeidavau, visokių ligų turėjau. Šiandien nebejaučiu net jokio pykčio tėčiui, aš jam atleidau, gyvenimas už visą tai atlygino jam su kaupu, gyvena visiškai vienas, nelabai kas su juo bendrauja, ašaroja kiekviena kart kai kalbam telefonu, matomės retokai. aš sukūriau savo šeimą, bet kaip čia kažkas minėjo nepasitikėjimas vyru buvo didžiulis ir aš viską gadinau kaip tik bemokėjau nors tada to nesupratau. na ir ką, gyvenimas mane pamokė, apie ką galvojau per dienas tą ir gavau, santykiai visiškai atšalo ir galiausiai mane paliko tada jau turėjom sūnų. Va tada mano gyvenime ivyko stebuklas kitaip viso šito nepavadinsi, aš pirmas dienas po išsiskyrimo sutikau vieną labai gerą pažystamą ji yra vyresnė ir tiesiog nuostabus žmogus, aš aišku išsipasakojau kas dedas pas mane ji išklausė paguodė ir dar davė vieną knygą paskaityt, sake ka tik persekaitė ir labai pakeitė jos mąstymą nu žodžiu ta knyga. tai buvo A.Svijasas "Kaip išvalyti savo karmos ąsotį". ir ką jūs manot man viskas atsivėrė kitu kampu, viską supratau kodėl man taip atsitiko, net į tėvų situaciją pažvelgiau kitu kampu, kad ir kaip bebūtų mum mamų gynėjom sunku pripažint, nuo mamų irgi labai daug kas priklauso.
Aš vaikščiojau nušvitus visa dėkojau dievui kad man taip atsitiko ir kad laiku supratau kaip griaunu sau gyvenimą, vyras atvažiuodavo pas vaiką ir nebesuprasdavo kas su manim daros, aš beje jo atsiprašiau už viską, už nepasitikėjimą be pagrindo, už besaikę kontrolę, už nedavimą jam pasirinkimo, laisvės, tada jau skaičiau tas knygas vieną po kitos, kol susiformavo visiškai kitas požiūris į gyvenimą. su vyru susitaikėm po 2mėn. dabar mes pati laimingiausia šeima, turim dar dukrytę , problemų kaip ir nebebūna, o jei kas ir neaišku esam susitarę kad iš karto kalbames ir aiškinames.
Jūs neįsivaizduojat kaip aš jus suprantu ir kaip norėčiau jum padėt, patikėkit JŪS GALIT tiek su savim padaryt kad net neisivaizduojat viskas priklauso tik nuo jūsų PATIKĖKIT MANIM

kaip viskas pazistama... tarsi apie mane kalbetum
iki siol saves nesupratau, nesiejau sito su SAV. O pasirodo va is kur saknys... MAno Amzina Atilsi tevas alkoholikas (beje, mirtis susijusi su alkoholiu), brolis alkoholikas...

Ir dar toms, kurios nedrista eiti i savigalbos grupes.. Butinai nueikite. MAn neteko buti SAV grupeje, bet teko lankyti grupe zmoniu, kuriu artimieji yra narkomanai. Mano ex vyras ir vaiko tevas yra narkomanas. Ilgai kankinomes kartu, bandziau jam padeti, buvau koopriklausoma... bet man tik ta grupe padejo. Ten geriausiai suprato. NE drauges, kurios palaike visaip, bet jos iki tiek negalejo suprasti... Ten issikalbejau, ten sustiprejau, ir susideliojau viska...ir atsiribojau nuo ex, ji palikau. Dabar dziaugiuosi, kad nuejau i savigalbos grupe.

Sitoje temoje radau keleta knygu sia tema, gal dar kas nors ka nors parekomenduosit?..

LAikykites visos ir visi SAV. MEs juk galime su tuo susitvarkyti, ar ne?